Savasties tripoliškumas — kas tai?

Supaprastinus, tai – trys dalys, kurios man duoda vidinio tvirtumo jausmą. Šis jausmas stipriausias, kai visos trys dalys yra pakankamai „pamaitintos“, t.y. kai:
1. yra kas mane pastebi
2. turiu kuo žavėtis,
3. jaučiu, kad esu tarp savų.

O dabar detaliau apie kiekvieną iš trijų polių…

1. Grandioziškumo polius. „Aš noriu!“, „Aš galiu!“ polius. Ambicijų polius.
Nuo pat mažumės yra poreikis būti pamatytam. Vaikai kartais tiesiai sako: „pažiūrėk į mane!“, „pažiūrėk, kaip moku!“. Ir būna labai patenkinti, kai sureaguoji ir taikliai atspindi: „oho, kaip moki!“, „matau, nieko sau, kaip čia tau taip gaunasi“. Suaugus paprastai šis prašymas reiškiasi subtiliau ir nėra būtina jo gauti taip dažnai. Bet vis tiek jautimas, kad esu pastebimas, yra reikalingas. Norisi, kad kitas pabūtų „veidrodžiu“. Kai matau, kad kiti mane pastebi, jaučiuosi svarbus, vertingas, tai maitina, suteikia energijos. Dėl to kyla ambicijų ir noro nuveikti dalykus. Pavyzdžiui, užsiimti kūryba, įvaldyti savo profesinę sritį ar tiesiog – iškepti skanų pyragą.

2. Idealizavimo polius. „Noriu būti kaip tu!“ polius. Idealų ir krypties polius.
Šis poreikis – turėti ką nors, ką galima idealizuoti ir kuo žavėtis. Pas vaikus tai reiškiasi, pavyzdžiui, per: „mano tėtis viską gali!“ ar „mano mama viską žino!“. Jausmas, kad yra kažkas šalia manęs, kas yra tvirtas, ramus, geras ir visoks koks puikus, į kurį galiu atsiremti ir kuris man padės. Tai suteikia saugumo ir vidinės atramos jausmą. Man pačiam norisi būti panašiam į jį. Suaugus, kaip ir su pirmuoju poreikiu, jis tampa nebe toks tiesus, bet išlieka. Norisi turėti kuo žavėtis. Tuomet aiškiau jaučiu kryptį – kur link noriu judėti ir veikti, ką vertinu ir dėl ko gyvenu. Pavyzdžiui, tai gali būti autoritetas, kurį gerbiu ir vertinu, filosofinė kryptis, kuria tikiu ar tiesiog paprastas žmogus, į kurį norisi lygiuotis.

3. Dvynio polius. „Aš toks kaip tu, tu toks kaip aš!“, „Mes lygūs!“ polius. Priklausymo polius.
Norisi jausti, kad yra daugiau tokių panašių žmonių kaip aš. Pavyzdžiui, kai vaikas apsirengia taip pat kaip jo draugas, ateina jausmas, kad mes „savi“, kad priklausom bendrai grupelei ir esam lygūs. Suaugus užtenka patirti, kad mane supranta be ilgų aiškinimų, turi panašių vertybių, patyrė panašių išgyvenimų ar turi panašų humoro jausmą. Pavyzdžiui, tai gali būti draugai, profesinė bendruomenė ar tiesiog žmonės, su kuriais nereikia apsimetinėti. Tai leidžia jaustis lygiaverčiam, priimtam, ryšyje su kitais ir tai ramina. Jausmas, kad nesu vienas.

Kai šie trys poliai yra pakankamai pamaitinti, kai kas nutinka. Taip, jaučiuosi viduje tvirtai ir kad mano vidus yra vientisas – bet ne tik. Susidaro optimalios sąlygos atsiskleisti ir išsipildyti mano turimiems talentams ir gebėjimams.

Pasitikiu, kad galiu (nes esu pastebimas) + žinau, ko noriu ir kur einu (nes turiu kuo žavėtis) + jaučiu, kad nesu vienas (nes jaučiu, kad esu tarp savų) → jaučiuosi viduje tvirtas ir vientisas → mano talentai ir gebėjimai gauna optimalias sąlygas atsiskleisti.

O apie tai, ko reikia, kad poliai vystytųsi ir kas būna, kai taip nevyksta – kitą kartą.